Kiekvienas žmogus, kuriam tik poreikis rašyti neišnyko palikus mokyklos suolą, retkarčiais susiduria su rimta problema

Kiekvienas žmogus, kuriam tik poreikis rašyti neišnyko palikus mokyklos suolą, retkarčiais susiduria su rimta problema. Puikiai žinote, kaip būna: reikia parašyti kokį nors tekstą, tačiau, žiūrėk, slenka valandos, o žodžiai vis užrašomi ir nutrinami, suglamžyti lapai vienas po kito skrieja į šiukšliadėžę, ir jokio rezultato. Gerai, jei bent kažką bandome parašyti – o kiek kartų yra tekę tiesiog tuščiai stebeilytis į švarų puslapį ar ekraną ir neišspausti visiškai nieko?

Ši daugeliui pažįstama būsena, kai mūza iš anksto neįspėjusi iškeliauja neribotam laikui, kartais vadinama „tuščio popieriaus lapo baime“. Gera žinia visiems rašantiesiems: tokia būsena yra lengvai įveikiama. Pasidalinsime keliomis gudrybėmis, kurios, tikimės, kitą kartą padės jumyse atgaivinti netikėtai išdžiūvusią kūrybos versmę.

1. Rašykite bet ką. „Tuščio popieriaus lapo baimė“ išnyks juo greičiau, kuo mažiau tuščias bus jūsų lapas. Užrašykite jame mintis, kurios pirmos šauna į galvą susimąsčius apie laukiančio teksto temą. Šios mintys neprivalo būti itin „gilios“, fundamentalios: aprašykite jus aplankiusias emocijas, vaizdinius ar asmeninį požiūrį į temą ir ilgainiui gimsiantį tekstą, pvz., „statybiniai mišiniai, jų sudėtis ir kokybė – ar galima sugalvoti ką nors nuobodesnio?!...” Šiame etape neatmeskite nieko: tegu „baisusis“ lapas pildosi – kas žino, galbūt vieną kitą ar net visas kilusias mintis galėsite panaudoti vėliau. Tęsiant tą patį pavyzdį: „Daugeliui mūsų kalbos apie statybinius mišinius, jų sudėtį ir kokybę tiesiog sukelia nuobodulį. Tačiau tik ėmęsis statybų dažnas suvokia, kokia svarbi ši tema – juk mišinys lemia, kokiame (jei kokiame nors apskritai) name gyvensite. Štai į ką reikia atkreipti dėmesį renkantis statybinį mišinį...“

2. Nesistenkite būti nuoseklus. Daugelis rašančiųjų visomis išgalėmis siekia „laikytis sistemos“. Visi esame girdėję, kad pirmiausiai būtina aiškiai apibrėžti temą, teksto tikslus ir uždavinius, tada parengti planą, pradėti rašyti tekstą nuo pavadinimo, tęsti su įžanga ir taip, nuosekliai, žingsnis po žingsnio judėti pirmyn. Sveikiname, jeigu jums tai pavyksta. Bet jei nuoseklumo inkaras grasina jus nutempti į kūrybos dugną, nesilaikykite jo: galbūt pirma pabandykite parašyti išvadas, tai, kas svarbiausia jūsų tekste, tada vieną kitą svarbesnę mintį, kurią taip pat norėtumėte įterpti. Kada nors ateis laikas ir įžangai, o jei jūsų tekstas nedidelės apimties, galbūt griežtas išankstinis planas nė nebūtinas. Palaipsniui „apauginkite“ tekstą kita reikalinga informacija, keiskite eilutes ir pastraipas vietomis, išmeskite, ko nebereikia. Ir dar: šių eilučių autorius teksto pavadinimą dažnai užrašo patį paskutinį.

3. Klokite viską. Kaip ir minėjome, „tuščio lapo baimė“ nyksta lapui pilnėjant. Pildykite jį ne tik savo originaliomis mintimis, idėjomis ir įžvalgomis ¬− klokite viską, ką žinote ar ką privalote pasakyti tema, kuria rašote. Jei po tokio „išsiliejimo“ paaiškėja, kad informacijos ir faktų per daug, pasirinkite du−tris (ar daugiau, nelygu, kokį tekstą kuriate) pačius svarbiausius dalykus, o visa kita atidėkite į šalį. Jei medžiagos per mažai – ką gi, bent jau aišku, ko jums trūksta − juk rasti lengviau, kai žinai, ko ieškai. Vėliau pabandykite sisteminti turimą medžiagą, rikuoti faktus, argumentus ir teiginius pagal svarbą, papildyti juos savo įžvalgomis.

4. Galvokite apie skaitytoją. Prie šio patarimo verta nuolatos sugrįžti kuriant tekstą, bet jis gali būti itin naudingas ir pačioje pradžioje, mėginant prisikviesti mūzą bei galvoje sužadinti vieną kitą idėją. Pasistenkite trumpam atsipalaiduoti, atsiriboti nuo laukiančios užduoties ir aiškiai įsivaizduoti žmogų, kuriam skirtas jūsų tekstas. Koks šis žmogus? Kaip jis atrodo? Kas jį domina? Ką jūs pats, būdamas jo vietoje, norėtumėte sužinoti ar perskaityti jūsų pasirinkta tema? Toks „persikūnijimas“ gali sukelti nemažai įdomių minčių.

5. Nesikankinkite. Jei jau išbandėte viską išskyrus galvos trankymą į sieną, o išganingasis įkvepimas taip ir neaplankė, nevarkite. Atsistokite nuo stalo ir pajudėkite, pamėginkite nors trumpam užmiršti jūsų laukiančią užduotį. Pakeiskite aplinką, išeikite pasivaikščioti parke ar paupiu. Galbūt šio trumpo atokvėpio kaip tik ir trūksta kūrybos kančių išvargintoms jūsų smegenims? Sutikite, trumpa pauzė ir pusvalandis produktyvaus darbo po jos yra žymiai geriau nei bergždžios valandos parimus prie rašomojo stalo ar kompiuterio ekrano.

Linkime sėkmės ir įkvėpimo!