Garbė ir garbingas elgesys tampa vis svarbesniu ir vis labiau apsimokančiu verslo gyvenimo veiksniu visame pasaulyje.

Garbė ir garbingas elgesys tampa vis svarbesniu ir vis labiau apsimokančiu verslo gyvenimo veiksniu visame pasaulyje. Kiek jis kainuoja ir ar ateis šis elgesio modelis iki Lietuvos? Šia tema parašiau straipsnį Verslo klasei.

Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžios lietuviškų dienraščių vartymas visuomet kelia įvairių emocijų. Dešimtojo dešimtmečio pradžios „Lietuvos ryto“ ir „Respublikos“ puslapiai alsuoja politine kova ir nuspėjamomis povandeninėmis įtakomis, spindi investicinius čekius renkančių „Merilinų“ ir į namus atvažiuojančių „Esmeraldų“ reklamomis ir yra tobula medžiaga kiekvienam visuomenės pokyčius fiksuojančiam sociologui. Tačiau tuose įdomybių pilnuose leidiniuose iki šiol labai išsiskiria verslo propaganda. Dideliuose, puslapio dydžio Arvydo Stašaičio apmokėtuose ir dažnai Žyginto Kačanausko parašytuose straipsniuose verslas buvo pristatomas kaip visuomeninė misija,  verslumas – kaip savotiška religija, o ją įgyvendinti, teigiama, trukdo vien įvairūs valstybės apribojimai. Tos idėjos buvo iš esmės nesvetimos ne tik mokesčių nemokėjimo pranašui, bet ir daugumai to meto verslininkų. Žlungančios sovietinės ekonominės struktūros sąlygomis, augant nedarbui, siautėjant banditams ir vyraujant netvarkai valstybėje, pirmieji nepriklausomos Lietuvos verslininkai išties jautėsi kuriantys tokias autonomiškas tvarkos ir stabilumo salas. Būti verslininku tuomet reiškė ne tik finansinę, bet ir asmeninę riziką, todėl triumfas sėkmės atveju užgožė rizikos baimę. Kitaip tariant – verslininkai manė, kad jų visuomeninis indėlis vien jau tapus verslininkais, kuriant darbo vietas ir „nieko neprašant iš valstybės“ buvo didžiulis ir jokio kitokio indėlio visuomenei iš jų nereikia.

Panašiai iki septintojo dešimtmečio manė ir daugelis pasaulio verslininkų. Ilgus metus verslininkai akivaizdžiai skyrė dvi savo gyvenimo dalis – filantropiją, kurią lemia asmeniniai moraliniai įsitikinimai, ir verslą, kuris yra sąlygotas visuomenės nuomonės. Bene geriausiai viešai tai yra išreiškęs George'as Sorosas, pasaulinio masto finansinis spekuliantas ir Karlo Popperio idėjomis besivadovaujantis filantropas: „Mano verslo veikla nėra etiška, tačiau mano filantropinė veikla yra etiška.“

Tačiau pastaruoju metu reikalai iš esmės keičiasi. Garbingo verslo svarba tampa vis didesnė, ir vis daugiau įvairių verslų siekia parodyti žmonėms, kad jie uždirba pinigų ir tuo pat metu atlieka teigiamą visuomeninę paskirtį. „Starbucks“, „McDonalds“, net naftos magnatas „BP“ ir kitos bendrovės pastaruoju metu investuoja didžiulius pinigus keisdamoa savo įvaizdį ir artindamos savo kompanijas prie šiuolaikinės visuomenės reikalavimų, o Didžiojoje Britanijoje apskritai ginčijamasi ne apie tai, ar verslas „žalias“, bet apie tai, kokio  „atspalvio žalumos“ šis verslas yra.

Žinoma, niekas taip stipriai neatspindi kitokio požiūrio į verslą taip, kaip interneto paieškos monstras „Google“. Fenomenalios sėkmės sulaukęs  reklamos pardavėjas dažnai teigia veikiantis iš esmės kitais metodais negu praėjusio šimtmečio verslininkai ir apie savo verslą bei jo tikslus kalba žodžiais, kurie labiau tiktų politiniam judėjimui arba nevyriausybinei organizacijai. „Google“ vadovas Ericas Schmidtas dažnai apibūdina savo įmonę kaip organizaciją, kurios misija – pagerinti  pasaulį, ir savo didžiules pajamas traktuoja kaip būdą siekti šio tikslo.

Vietoje tradicinių keturių vertybių (dažniausiai tai „orientacija į rezultatą“, „profesionalumas“, „lankstumas“ ir kažkas panašaus į „atsakomybę „) jie tiesiog nurodo „dešimt dalykų, kurie, „patyrė „Google“, yra „teisybė“. Šalia tokių „dalykų“ kaip „Didis yra nepakankamai gerai“, „Visuomet yra daugiau informacijos“, „Geriau daryti vieną darbą iš tikrųjų gerai“ yra ir turbūt pati garsiausioji „Google“ vertybė – „Galima „daryti“ pinigus nedarant bloga“. Nors veiklą Kinijoje plėsdama „Google“ ir įsipainiojo į skandalą ir vienu metu buvo teigiama, kad ji išdavė šią vertybę, tačiau akivaizdu, kad šis teiginys daro didžiulę įtaką bendrovės veiklai.

Žurnalas „The Economist“ neseniai išleistame savo priede apie socialinę atsakomybę skeptiškai vertino verslininkų kišimąsi į valstybės funkcijas. Pasak ilgamečio liberalios minties bastiono, verslas daro gera jau savaime dirbdamas, kurdamas darbo vietas ir bet kokius socialinės atsakomybės veiksmus. Valstybė turi užsiimti savo funkcijomis ir verslas neprivalo imituoti valstybės, jei tai nėra tiesiogiai naudinga ir padeda gauti pelno. Tačiau ir jis sutinka, kad įvairios socialinės atsakomybės ir garbingo verslo formos vis dažniau tampa naudingos ir atliekant tiesiogines verslo priedermes.  Geresnis darbuotojų pritraukimas ir išlaikymas, stipresnis prekių ženklas, padidėjęs akcininkų pasitikėjimas – akivaizdūs garbingo ir atsakingo verslo įgyjami pranašumai.

Ištikimybė vertybėms

Mano kolega – komunikacijos konsultantas iš Estijos Danielis Vaarikas – yra tikrai įdomi asmenybė. Jis nelabai mėgsta girtis, tačiau šis Talino ir Tartu universitetų dėstytojas yra vienas iš Estijos komunikacijos strategų. Jis sukūrė Estijos ambasadą „Second Life“, kartu su savo vadovaujama agentūra buvo atsakingas už kibernetinių atakų prieš Estiją komunikaciją ir dalyvavo gausybėje kitų projektų, juos pamatę lietuviai paprastai atsidūsta iš įprastinio pavydo puikiam mūsų šiaurinių kaimynų gebėjimui suteikti apie save žinių pasauliui. Tradiciškai susirašinėdamas „Skype“ paklausiau ir jo nuomonės apie garbę. Po šiokio tokio susimąstymo pauzės estų sukurtos programos lange atskriejo ir keli ilgesni pastebėjimai.
„Garbė ir pagarba nėra savaiminė vertybė. Paprastai visi tie, kurie pelno pagarbą, lieka ištikimi kokiai nors vertybei. Ir šio apibrėžimo  raktažodis yra ne „vertybė“, bet „lieka ištikimi“. Populiariojoje kultūroje dažnai kalbama apie tai, kad, pavyzdžiui, mafijos organizacijos nariai nusipelno pagarbos dėl savo ištikimybės šeimos vertybėms.“
Mafijos organizacijos irgi vertos pagarbos? „Mafija nesilaiko kitų vertybių, kurios svarbios visuomenei, todėl jiems sunku susilaukti pagarbos iš kitų visuomenės narių. Tačiau pateikdamas šį pavyzdį norėčiau pasakyti, kad tam tikroms mažesnėms grupėms yra ne tiek svarbu, ar vertybė yra „gera“, ar „teigiama“ – kur kas svarbiau, ar tikrai ištikimai jos laikomasi. Tai tinka ir kitoms mažesnėms visuomenės grupėms, kurios taiko labai aukštus garbės reikalavimus, nors tai tiesiogiai nebūtinai lemia kitų visuomenės grupių pagarbą.“

Kitaip tariant, verslo pagarba verslui dar nebūtinai reiškia , kad toks verslas yra teisingas visuomenėje? „Būtent.  Pasižiūrėkime, kaip pagarba prarandama. Tai reiškia, kad kas nors nustojo elgtis vadovaudamasis tomis vertybėmis, kuriomis vadovaudamasis jis buvo pasižadėjęs elgtis. Dažniausiai tai atsitinka tada, kai vertybės iškeičiamos į kokius materialius dalykus – pinigus arba ką nors panašaus.  Kaip dažnai mes girdime, kad kas nors „parsidavė“, „tapo godus“, „tapo pernelyg komercializuotas“ ar panašiai – paprastai tai liudija apie neištikimybę savo paskelbtoms vertybėms“, – rašo D. Vaarikas.

Jam pritaria ir finansininkas Karolis Pocius, jis garbės kūrimą apibrėžia kaip nuolatinį procesą. „Negali būti taip, kad visur kursiu garbę, bet kur nors pataupysiu. Labai geras tokio požiūrio pavyzdys yra pastarosios Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos išaiškintų pridėtinės vertės mokesčių (PVM) grobstytojų bylos. Buvo skelbta spaudoje – dvidešimt didelių verslo bendrovių per dvejus metus nuslėpė apie du milijonus litų PVM. Vadinasi, viena kompanija vidutiniškai per dvejus metus sutaupė šimtą tūkstančių litų. Tai juokinga suma įvertinus tų bendrovių rezultatus. Tačiau reputacijos ir pagarbos praradimas yra tiesiog didžiulis.“

Kokia garbės vertė?

Investicinio banko GILD partneris Karolis Pocius yra vienas iš geriausiai galinčių kainą įvertinti Lietuvos gyventojų. Vienas iš sėkmingiausiai dirbančių mūsų šalies investicinėje bankininkystėje, kuris patarė perkant ir parduodant kelias dešimtis įmonių, į susitikimą, kurio tema – garbės vertė,  – ateina ne juokais pasirengęs ir apsiginklavęs apibrėžimais. Garbės kaina, jo nuomone, gali būti lyginama su ilgalaikiu pinigų srautu, kurio dabartinė vertė yra gerokai didesnė už ilgalaikio pinigų srauto vertę.

O praktikoje? Kaip garbė veikia kompanijų vertę? Karolis susimąsto ir pradeda kalbėti be skaičių ir apibrėžimų.  „Tai jausmas, susijęs su sąžine. Apie du trečdaliai sprendimų – pirkti verslą ar nepirkti – priimami jau po pirmojo susitikimo su verslo savininkais . Jeigu jauti, kad kas nors slepiama, jei jauti, kad kas nors daroma negarbingai, – dažniausiai iškart nerekomenduoji pirkti tokios įmonės“, – sako įmonių finansų patarėjas. Vadinasi, ne viskas yra lengvai apibrėžiama? „Čia turbūt labai skiriasi ilgalaikė ir trumpalaikė perspektyvos. Nepaisant negarbingo elgesio „Enron“ akcijų kaina ilgai kilo. Negarbingą elgesį dažnai galima įžvelgti ne iš didelių, bet iš mažų dalykų, o juos dažnai pastebi beveik intuityviai“, – sako K. Pocius.

Kitaip tariant, negarbė ne visuomet turi savo tiesioginę kainos išraišką? Taip mano D. Vaarikas.  „Įmonės paprastai neabejoja, kad viskas, ką jos daro, turi finansinę išraišką. Man regis, kad toks mąstymas yra pernelyg idealistiškas ir tuo jis primena komunizmą. Akivaizdu, kad garbė padeda bendrovėms kurti didesnį vartotojų pasitikėjimą, pritraukti geresnių darbuotojų ir pasiekti didesnį efektyvumą, tačiau tai ne visuomet yra išmatuojama“, – sako Talino universiteto dėstytojas.

Jam pritaria ir K. Pocius: „Skaičiuojant grynai finansiškai garbės savikaina dažnai gali būti didesnė negu nauda. Aš pats labai domiuosi technika ir labai gerbiu kompanijas,  kurios kuria tikrą ir ilgalaikį produktą – pavyzdžiui, „Bugatti“ ar neseniai lietuviškos kilmės investicijų sulaukusi „Spyker Cars“. Tačiau toms įmonėms dažnai finansiškai nelabai sekasi.“
K. Pocius kalba ir apie kitą garbingo elgesio ir garbės siekimo priežastį: „Įamžinti save per savo verslą – labai dažna verslininkų motyvacija. Toli gražu ne visi verslo savininkai yra vien pragmatiški finansininkai.  Tokie žmonės stengiasi daryti tai, kas atrodo esant teisinga ir tik vėliau derinti tai prie savo verslo uždavinių.“

Jei garbė yra socialinė sąvoka, kaip ją komunikuoti?

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda vienoje iš apklausų buvo pripažintas žmogumi, kurio patarimais pasitikima bene labiausiai Lietuvoje. Jis sako, kad jam garbė ir pagarba – pirmiausia socialinės sąvokos. „Tu negali būti gerbiamas saloje. Todėl manau, kad garbingas elgesys pirmiausia susijęs su komunikacija. Kita vertus – tai turi būti parodoma ne skalambijant visais varpais, o subtiliau. Žmonės yra labai jautrūs ir jie labai greitai pastebi bet kokią vaidybą šioje srityje“, – tvirtina G.Nausėda. Ar tai reiškia, kad tik didelės įmonės gali būti laikomos garbingomis?

„Mažytė įmonė gali būti ne mažiau ar net labiau verta pagarbos negu verslo milžinas, tačiau jos startinės pozicijos yra prastesnės siekiant apie tai pranešti visuomenei.“  O Lietuvoje? „Garbės sąvoka dar nėra mums įaugusi į kraują. Manau, kad tai, kaip ir socialinė atsakomybė, kol kas –  importuotas produktas. Užsienio bendrovės steigiasi Lietuvoje ir tuo pat metu atsineša ir savo kultūros. Tiesa, skamba šiek tiek dirbtinokai, kad kartą atsibudę rytą žmonės jau ima apie tai šnekėti. Tai nėra blogai, manau, kad po kelerių metų įgaus daugiau prasmės, tačiau kol kas šnekos apie garbę dažnai – tiesiog papuošimas“, – sako G. Nausėda.

Pasak D.Vaariko, informaciją apie garbingą veiklą galima skleisti pirmiausia per nedideles ir patikimas visuomenės grupes. „Jei keli nepriklausomi profesionalai pasako, kad bendrovės gaminami produktai yra geri, tai reiškia, kad tu esi iš tikrųjų geras.“ O kaip ekspertų vertinimai ar apdovanojimai? „Jie taip pat labai padeda apsispręsti, nes juose garbingas verslas yra vertinamas visapusiškai“, – sako D.Vaarikas.

Garbės komunikavimas skiriasi ir dėl įvairios verslo kultūros. „Bizantiškoje, rusiškoje verslo kultūroje verslo atsakomybė visuomenei labai skiriasi nuo europietiškosios. Ten daug plačių mostų, jie, viena vertus, žavi, kita vertus, už jų nieko išliekančio nėra. Lietuva, manau, vis labiau dreifuos prie žemyninės verslo atsakomybės modelio, kuriam būdinga mažiau pasipūtimo, tačiau daugiau kasdienio darbo“, – įsitikinęs G. Nausėda.

Akivaizdu, kad garbingą elgesį skatina ir informacinis amžius bei galimybė informaciją greitai pasitikrinti internete. „Nesvarbu, ar tu to nori, ar ne, dabartinėje visuomenėje visi esame skaidrūs visiems, kas nori į mus iš arčiau pasižiūrėti. Ir kiekvienas gali apsispręsti, ar tu sieki greitos naudos, ar sukurti ką nors vertinga. Nėra nieko blogo siekti greitos naudos, tačiau tada reikia įgyti pagarbą tarp tų, kurie irgi siekia greitos naudos“, – sako D. Vaarikas.

Verslo aristokratija

Kaip verslo garbės formavimąsi būtų galima paskatinti? G. Nausėda žino atsakymą:  „Turbūt Lietuvoje vis tik turėtų atsirasti tikra verslo aristokratija.“

Verslo aristokratija yra visų išsivysčiusių ekonomikų bruožas. Švedija turi ne tik versle, bet ir diplomatijos sferoje pasižymėjusią Valenbergų šeimą, pasaulyje garsėja Vokietijos pramonininkų ir JAV bankininkų dinastijos. Visų šių giminių atstovai paprastai traktuojami kaip savotiškos karališkosios šeimos – ir jiems keliami visuomenės reikalavimai yra panašūs: ilgametis garbingas ir tautai pasitarnavęs verslas. Šios šeimos paprastai tampa ne tik aukštuomenės ir visuomenės etalonais, bet ir tikrais garbingo verslo pavyzdžiais visai visuomenei, garsėja savo etiška verslo veikla, lyderyste bei filantropiniais sumanymais.
O kas galėtų tapti verslo aristokratija Lietuvoje? „Omnitel“ įkūrėjas Juozas P. Kazickas?

„Manau, kad ši aristokratija negali būti atvežtinė. Ji turi išaugti iš mūsų pačių. Verslininkas ilgus metus turi nuosekliai ir neabejotinai garbingai elgtis, kad taptų tokios aristokratijos dalimi.  Bet koks mestas šešėlis gali iš karto daugybei metų sugadinti bet kokio verslininko reputaciją“, – teigia G.Nausėda.

Gal senas posakis, kad iš visų milijonų garbingai uždirbtas būna tik pirmasis – yra gana pagrįstas, nes lietuviai mano pašnekovai sunkiai gali nurodyti pretendentus į dabartinę verslo aristokratiją. „Manau, kad tokios aristokratijos formavimasis gali užtrukti kokius trisdešimt metų, gal net ir dar daugiau. Gali būti, kad tikrais verslo aristokratais galės tapti jau tik antroji verslininkų karta“, – svarsto G. Nausėda.

K .Pocius jam antrina: „Aš pažįstu – ir, manau, daugelis pažįsta labai garbingai besielgiančių verslininkų ir įmonių. Tačiau dauguma jų kol kas visuomenės nematoma.“ Tačiau, jei garbė yra ilgalaikė kategorija, vadinasi, jie gali išryškėti per ilgesnį tarpą nei pastarieji 16 normalaus verslo metų? O kas gi būtų tie lietuviško garbingo verslo pavyzdžiai, Lietuvos aaronai feursteinai (žr. INFO)?

K. Pocius, neilgai galvojęs, pateikia Algimanto Stanaičio, ilgamečio „Švyturio“ vadovo, pavyzdį. „Švyturio“ pardavimas praėjusiame dešimtmetyje man yra verslo garbingumo pavyzdys. Algimantas Stanaitis dalį tuometinių „Švyturio“ akcininkų įtikino parduoti akcijas tik kartu, o tai daliai, kurios įtikinti nesugebėjo, tiesiog uždraudė parduoti akcijas. Galų gale dėl jo veiklos ir tikėjimo Klaipėdoje dar praėjusiame dešimtmetyje atsirado bent keliasdešimt milijonierių. Galime neabejoti, kad jis tikrai turėjo galimybių pasielgti kitaip ir galbūt užsidirbti daugiau pinigų asmeniškai, tačiau, matyt, įsitikinimai lėmė tokį garbingą elgesį“, – apie praėjusio dešimtmečio herojų pasakoja K. Pocius.

G. Nausėda apie visuomenės pagarbą dabartiniams verslininkams yra šiek tiek prastesnės nuomonės. „Jei būtų atliekama apklausa apie dvidešimt labiausiai gerbiamų Lietuvos žmonių, nesu tikras, kad tarp jų jau šiandien pakliūtų bent vienas verslininkas“, – savo nuomonės neslepia SEB banko ekspertas.

Jau pasibaigus interviu Danielis manes klausia – o kodėl jūs renkate penkiasdešimt įmonių? Gal iš pradžių užtektų kad ir dešimties, bet tokių, kurios išties siekia būti garbingos?  Sakau, kad visko gali būti...

Priedai:

Garbingo verslo idėjos pagal Richardą T. de George'ą
Garbingo verslo idėja dažnai remiasi etiniais principais, jie taikomi ir kasdieniam žmonių gyvenimui. Bibliniuose dešimtyje Dievo įsakymų, kuriais iki šiol vadovaujasi daugybė žmonių, galima rasti ir tiesioginių nurodymų verslo veiklai („nevok“, „nemeluok“, „negeisk svetimo turto“). Kitose religijose taip pat yra kalbama apie verslo santykių sąžiningumą. Filosofai taip pat daug dėmesio skyrė pagarbos vertam verslui. Jau Platonas aptaria verslą savo „Respublikoje“. Tačiau kur kas daugiau dėmesio tam skiria Aristotelis „Politikoje“, kai kalbėdamas apie prekybą, mainus, pinigus ir turtą jis labai moderniai skambančiais žodžiais smerkia godumą, nenatūralų praturtėjimą ir palūkininkavimą.
Žlugus Romos imperijai ir įsivyravus krikščionybei nebuvo daug bandymų apibrėžti garbingą verslą, išskyrus kalbėjimą apie sąžiningumą perkant ir parduodant. Tomas Akvinietis aptarė daiktų pardavimą už didesnę kainą nei už juos sumokėta ir sekdamas  Aristoteliu smerkė palūkininkavimą, tačiau manė, kad pinigų skolinimasis geriems tikslams yra pateisinamas. Verslui kur kas daugiau dėmesio skyrė didieji religijos reformatoriai Martinas Liuteris, Jeanas Calvinas ir Johnas Wesley. Maxas Weberis įrodė, kad protestantiškojo individualizmo ir darbo etikos susiformavimas lėmė ir verslumo suklestėjimą bei kapitalizmo atsiradimą. Tačiau moderniaisiais laikais religija ir verslas atsiskyrė ir diskusijos apie verslą tapo politikos dalimi.
Johnas Locke'as apibrėžė nuosavybę kaip natūralią žmogaus teisę. Adamas Smithas, dėl savo „nematomos rankos“ idėjų dažnai laikomas modernaus kapitalizmo teoretiku, taip pat buvo ir moralistas, tad jam verslas ir jo garbingumas buvo neatsiejami. Verslo ir teisingo gėrybių paskirstymo klausimus nagrinėjo Immanuelis Kantas, Georgas W. F. Hegelis ir Johnas Stuartas Millis, tačiau nuosekliausiu verslo kritiku tapo Karlas Marxas, jo idėjos turėjo didžiulės įtakos visiems vėlesniems požiūriams į sąžiningą verslą. K. Marxo verslo kritika yra bene reikšmingiausia iki šių dienų, net ir tada, kai šios idėjos nėra priskiriamos Marxui tiesiogiai.
Marxas teigė, kad kapitalas kuriamas išnaudojant žmonių darbą. Iki šiol diskutuojama, ar „išnaudojimas“ jam buvo labiau faktinis teiginys, ar moralinė kategorija, tačiau Marxo teiginys yra paremtas skaičiavimais, kad vienintelis išteklius, už kurį nėra sumokama tikroji jo kaina, yra žmonių darbo jėga, ir darbuotojams visuomet mokama mažiau, nei jie sukuria vertės. Pasak Marxo, jei darbuotojams būtų mokama tiek, kiek jie realiai uždirba, nebeliktų pelno, o kartu ir  – kapitalizmo. Marxo sekėjas Vladimiras Leninas teigė, kad sumažėjęs žmonių išnaudojimas išsivysčiusiose šalyse tik liudija, kad dar labiau išnaudojami darbuotojai mažiau išsivysčiusiose šalyse. Jo argumentus pastaruoju metu perėmė antiglobalistų judėjimas, jie taip pat skelbia, kad tarptautinės bendrovės išnaudoja darbuotojus trečiojo pasaulio valstybėse.
Kitas Marxo sekėjas ir bendražygis Fridrichas Engelsas kritikavo religiją kaip su išnaudojimu susitaikyti padedančią jėgą ir teigė, kad pasaulio darbininkai gali sekti arba Marxu, arba religija. Į šią kritiką reagavo visos krikščioniškosios bendruomenės, jos, nors ir gynė verslumą ir privačią nuosavybę, taip pat pabrėžė ir garbingo verslo svarbą. Katalikų popiežiai  – pradedant nuo Leono XIII 1891 – gynė ir  „teisingo“ atlygio už darbininkų darbą svarbą. Nors katalikiškoje kritikoje smerkiamas negarbingas išnaudojimas, tačiau svarbiausias akcentas yra asmeninis žmogaus apsisprendimas elgtis teisingai su savo darbuotojais ir teikti labdarą. Žymus protestantų teologas Reinholdas Niebuhras  savo veikale „Moralus žmogus ir amorali visuomenė“ taip pat smerkė  visuomenės išnaudojimą. Jau 1993 metais Pasaulio religijų forumas pasmerkė nesaikingą žemės išteklių ir ekosistemos naudojimą, skurdą, badą ir ekonominę nelygybę.
Diskusijos apie garbingą verslą tęsiasi iki šių dienų. Jungtinėse Valstijose dažnai kalbama apie asmeninį verslininko apsisprendimą, kas yra garbinga. Tas apsisprendimas dažnai nulemtas religinių ar moralinių įsitikinimų. Geras pavyzdys yra Aaronas Feursteinas, jis po didžiulio jo lentpjūvę sunaikinusio gaisro ir toliau mokėjo savo darbuotojams algas tol, kol lentpjūvė buvo atstatyta. Jis ne kartą viešai yra teigęs, kad taip pasielgė todėl, kad taip daryti liepė jo išpažįstamas žydų tikėjimas. Nuo šeštojo praėjusiojo amžiaus dešimtmečio, kai garbingo verslo idėjomis susidomėjo ne tik vadybos teoretikai, bet ir filosofai, ši tema tapo ir rimtų akademinių studijų objektu. Garbingam ir etiškam verslo elgesiui tapus ir svarbia įmonių prekių ženklų dalimi, pasaulyje prasidėjo ir įvairūs žiniasklaidos, akademikų, nevyriausybinių organizacijų ar net Jungtinių Tautų organizacijos inicijuoti judėjimai, įsteigta apdovanojimų už garbingą verslą. Po „Enron“ apskaitos skandalo kai kurie iki tol tik etiniais laikyti verslo aspektai buvo įtraukti ir į teisinius Sorban–Oxley akto reikalavimus.

Garbės kaina pagal Karolį Pocių
Jeigu garbė yra ilgalaikio išlikimo pagrindas ir tai būtų galima prilyginti pinigų srautui, jo dabartinė vertė (ir garbingo verslo kaina) yra gerokai didesnė už to pinigų srauto, kurio galutinę vertę galime nuspėti jau šiandien.
Didesnis vertės priedas už garbę dabar – aukštesnė kaina dėl pasitikėjimo verslo ateitimi.
Garbingo prekės vardo pajamingumas didesnis dėl vartotojų lojalumo (įspūdis, kad su vartotoju elgiamasi „garbingai“).
Ilgalaikio išliekamumo įvertinimas (remiantis neigiamais pavyzdžiais, galima būtų spėti, kad neatsakingų bendrovių egzistavimo trukmė trumpesnė, atitinkamai trumpesnis ir numatomo vertės kūrimo laikotarpis).
Garbingoms bendrovėms lengviau išlaikyti ir motyvuoti darbui personalą, atitinkamai mažesnės esti personalo kaitos sąnaudos.

INFO
JAV Džordžijos universiteto profesorius Archie B. Carrollas sudėliojo verslo atsakomybės piramidę. Jos apatinė pakopa – svarbiausia verslo prievolė gauti pelno, uždirbti pinigų savo akcininkams ir mokėti atlyginimus darbuotojams. Aukščiau įrašyta juridinė atsakomybė – laikytis įstatymų, mokėti mokesčius valstybei ir vykdyti teisinius reikalavimus – tai verslą skiria nuo nusikalstamų struktūrų. Trečiająjį laiptelį užima etinė verslo atsakomybė – siekis savo veikla nedaryti žalos visuomenei ir aplinkai bei įsipareigojimas moraliai elgtis. Piramidės viršūnėje yra filantropinė atsakomybė, ja siekiama reinvestuoti dalį gauto pelno atgal į visuomenę, gerinti jos gyvenimo kokybę ir užtikrinti ilgalaikės verslui reikalingos terpės egzistavimą.